Trečiadienį vykome į Vilnių aplankyti MO muziejų. Kodėl MO? Nes MOdernus meno muziejus. Atvykus šiltai pasitiko edukatorė, kuri su mumis kalbėjo angliškai. Tai integruota dailės, fotografijos, istorijos ir anglų kalbos edukacija, kuri vyko pagal vizualinio mąstymo metodą „Kas vyksta šiame paveiksle?“. Paroda „Permainų šventė“ prasidėjo gana neįprastai, kai sustojome visi ratu ir žaidėme žaidimą. Susiskirstėme poromis ir vienam jos nariui teko nusisukti, o kitam išsirinkus nuotrauką ir priėjus už nugaros ją apibūdinti. Atsivėrė kelias vaizduotei susikurti nuotrauką, apie kurią girdi, vėliau ją surasti bei palyginti su prieš tai nusipieštu vaizdiniu. Stebėjome užfiksuotas, tarsi sustabdytas, paskutinio skambučio, sporto, dainų švenčių akimirkas. Rodos fotografas turi savo istoriją, o štai fiksuojamas objektas savo. Susidūrėme su vyro ir moters, apsirengusių vestuvinėmis suknelėmis, fotografija. Paklausti, ką matome, galėjome įvardinti įvairiausius variantus: vyras palaikydamas moterį apsivilko suknelę; norėjo įsivaizduoti, kaip sunku ar nepatogu ją nešioti, arba suknelę apsivilko tik dėl fotografijos. Sužavėjo ir nesuvaržė tai, kad neteisingų atsakymų čia negalėjo būti. Interpretavome tai kaip norime. Vėliau teko pasitikėjimo ir jo įgavimo užduotis: savo porininką užrištomis akimis vesti iki nuotraukos, ją apibūdinti, o šiam įsivaizduoti ir tada realiai ją regėti, surasti. Niekada nebūtume pagalvoję, kad pamatysime šiuolaikinį Žalgirio mūšį, kuris dėl iliuzijos dar ir akis apgavo. Taigi, čia išmokome pasitikėti kitais ir sužinojome daug įdomių faktų, pagrįstų kasdieniškais pavyzdžiais. Jei nepagalvojome anksčiau, tai dabar tikrai privertė susimąstyti, jog kiekvienas viską įsivaizduojame ir matome kitaip. Kiekvienas esame unikalus. Mene, kaip ir gyvenime, nėra jokių barjerų. Čia negali būti blogų atsakymų ar nuomonių, nes negalima nei vieno teisti žiūrint iš savo perspektyvos ar neregint kito akimis.
Dar keletas nuotraukų čia…